PATVIRTINTA:

LII Mokslo tarybos

Nutarimu Nr. 9 (98), 2012 03 14

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

Mokslinė programa

GELEŽIES AMŽIAUS BENDRUOMENĖS. TERITORINIAI, SOCIALINIAI IR IDEOLOGINIAI RYŠIAI

Mokslinės veiklos kryptis: Lietuvos archeologija: proistorės tyrimai

Programos terminai – 2012-2016

Programos vadovė: dr. Andra Strimaitienė

TYRIMŲ OBJEKTAS

Mokslinių tyrimų programos “Geležies amžiaus bendruomenės. Teritoriniai, socialiniai ir ideologiniai ryšiai” objektas – geležies amžiaus bendruomenės, jų struktūra ir ryšiai jose bei tarp jų, kurių būtų ieškoma įvairiais lygmenimis – tiek lokaliniu, tiek ir regioniniu.

TYRIMŲ PROBLEMA

Geležies amžiaus materialinė kultūra archeologiškai yra gana gerai pažįstama, tuo tarpu žinios apie ją palikusias bendruomenes yra palyginti menkos. Teiginiai apie jas dažniausiai paremti nevienalaikiais istorinių laikų šaltiniais; jas bandoma įsprausti į generalizuotas visuomenės vystymosi schemas, o didžiulis archeologinių šaltinių potencialas šioje temoje tebėra mažai panaudotas.

Moderni bendruomenės samprata yra labai talpi, įvairi ir lanksti. Tai – solidari žmonių grupė, kuri dalijasi ta pačia erdve ir (arba) panašiomis patirtimis bei panašiais interesais, kurią sieja emociniai ryšiai ir bendrumo jausmas. Bendruomenių studijos etnologams ir antropologams yra problematiškos, nes žmogaus tapatybės neįmanoma apibrėžti vienareikšmiškai. Dar sudėtingiau identifikuoti bendruomenes remiantis archeologiniais šaltiniais, kurie nebūtinai tiesiogiai atspindi gyvenseną, etninę savimonę ar socialinį gyvenimą. Tarp “gyvosios” (praeities bendruomenių) ir “negyvosios” (archeologinių duomenų) kultūrų įsiterpia įvairios aplinkybės: tyrimų apimtys, fiksacijos lygis, archeologinio konteksto formavimosi procesai, ir t.t. Negalima pamiršti ir ideologinių bei simbolinių reikšmių prizmės. Maža to, didelį pavojų tyrinėjimų objektyvumui kelia dabarties realijų projekcija praeičiai, mat nesuvokus, kokią reikšmę vienai ar kitai kultūros formai suteikė tyrinėjama bendruomenė, neįmanoma teisingai interpretuoti materialinės kultūros.

Visa tai lėmė, jog kol kas turimo įdirbio nepakanka įvardinti fundamentalius praeities bendruomenių požymius: kokio dydžio buvo geležies amžiaus bendruomenės, kokia jų sudėtis ir organizacija, kokios buvo jų veiklos erdvinės aprėptys, kas buvo bendruomenių jungties pagrindas arba izoliacijos motyvas, kaip lokalios bendruomenės ir individai save identifikavo ir keitė savo tapatybę, kas lėmė vienokį ar kitokį bendruomenių išsidėstymą teritorijoje, kokie buvo bendruomenių regioniniai skirtumai ir jų raidos ypatumai? Dalis šių klausimų yra analizuoti archeologinėje literatūroje. deja, lietuviškos medžiagos kontekste jie dar neįvertinti. Todėl jų kryptingas ir sistemingas nagrinėjimas lemia šios programos problematikos tyrimų naujumą ir aktualumą.

TYRIMŲ TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Programos tikslas - tyrinėti geležies amžiaus bendruomenes analizuojant socialinių ir ideologinių ryšių, identiteto ir jų erdvinės organizacijos klausimus.

Programos uždaviniai:

1. tyrinėti duomenis apie geležies amžiaus archeologinius paminklus ir jų aplinką, tikslinti chronologiją;

2. vykdyti materialinės kultūros erdvinės ir hierarchinės tvarkos tyrinėjimus;

3. analizuoti joje atspindinčius geležies amžiaus bendruomenės socialinius ir teritorinius ryšius bei jų kuriamų struktūrų ypatybes;

4. siekti suvokti ideologijos reikšmę žmogaus ir jį supančios erdvės santykių formavimuisi;

5. tyrinėti, kas lėmė individų ir sociumų identitetą; kokie ženklai simbolizavo bendruomenių struktūrą ir jų grupes.

TYRIMŲ METODOLOGIJA

Šios programos metodologinė idėja – tyrinėti geležies amžiaus bendruomenes integruojant socialinės ir erdvinės archeologijos perspektyvas. Vakarietiškoje literatūroje jų integracijos pradžios galima ieškoti XX a. viduryje susiformavusioje gyvenviečių archeologijos mokykloje (W. Gordon, B. Trigger), kuri iškėlė sau užduotį kultūrinius reiškinius ir procesus bei socialinę sąveiką tyrinėti remiantis erdvinėmis struktūromis. Nepaisant ambicingų tikslų, dar kurį laiką archeologinių objektų paplitimo erdvinis priežastingumas buvo vertinamas išimtinai funkciniu požiūriu ir aiškinamas ekonominėmis bei gamtinėmis priežastimis, nulėmusiomis vienokią ar kitokią žmonių elgseną (E. Higgs, A. A. Saxe, J. Bintliff).

XX a. 8 dešimtmetyje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik archeologinių objektų sklaidai geografinėje erdvėje, bet ir tų objektų tarpusavio sąveikai, ryšiams (D. Clark, K. M. Flannery). Sisteminis požiūris tuo metu įsivyravo ir socialinių organizacijų tyrimuose, anksčiau turėjusiose nemenką spekuliatyvumo atspalvį. Socialinius darinius imta suvokti kaip savotiškas sistemas, valdomas tam tikrų dėsnių (A. A. Saxe, L. R. Binford, J. A. Tainter). Tokia teorinė nuostata ir dedukcinis tyrimų principas atvėrė kelius naujų metodinių principų adaptavimui (statistiniams metodams, palyginamajai analizei).

Dar vienas reikšmingas posūkis socialinių organizacijų tyrimų srityje įvyko 9 dešimtmetyje. Archeologai atsigręžė į iki tol tarsi paliktą nuošalyje „žmogiškąjį faktorių“, t. y. tai, kas nepaklūsta griežtai apibrėžtam sistemos modeliui ir negali būti išmatuojama: simbolines reikšmes, ideologiją, kultūrinį socialinių procesų kontekstą (M. Parker Pearson, I. Hodder). Teoriniu požiūriu gerokai išsiplėtus socialinių santykių tyrinėjimų laukui, socialinių procesų suvokimas tapo ir labiau orientuotas į erdvinę analizę, kuri pasiūlė įvairiaplanių tyrimų erdvėje amplitudę (Ch. Redman, C. Renfrew, R. Chapman, I. Hodder). Erdvė – jau nebe pasyvus fonas, bet socialiai sukonstruota ir formuojanti dimensija, kurioje materialinius pėdsakus paliko bendruomenių teritorinė organizacija, architektūriniai sprendimai, ideologija, socialiniai santykiai ir identitetas. Šių aktualijų ratas nuolat kinta, yra papildomos naujais dėmenimis, pvz. į tyrinėjimus integruojant moterų, vaikų, įvairių marginalinių socialinių grupių vaidmenis, adaptuojant sparčiai plėtojamos kraštovaizdžio archeologijos, bioarcheologijos ir kitų šio mokslo krypčių pasiekimus.

PROBLEMOS ISTORIOGRAFIJA

Lietuviškoje archeologijos literatūroje geležies amžiaus bendruomenių problematika ilgą laiką beveik neperžengė daiktų inventorizavimo ir etninės jų atributacijos rėmų. Archeologinėje medžiagoje matomos vienovės buvo tiesiogiai vertinamos kaip etninių junginių kultūrinis produktas. Tai – vadinamasis primordialistinis požiūris į etniškumą, kuomet pastarasis suvokiamas kaip evoliucijos (etnogenezės) eigoje susiformavęs kultūrinis prigimtinis paveldas. Apie tai, jog laidojimo paminklų medžiagoje galėjo išlikti ne genetiškai perduodamas etninio, bet kitokio socialinio identiteto ženklų, Lietuvoje pradėta kalbėti tik prieš dešimtmetį (Bertašius, 2002; 2006; Banytė-Rowell, 2004; Banytė-Rowell, Bitner-Wróblewska, 2005; Simniškytė, 2009; 2010). Tai – instrumentalistinis (situacinis) požiūris į etniškumą, teigiantis jog archeologinė kultūra yra „situacinis darinys“, susidaręs formuojantis „mišrias“ socialines–kultūrines grupes vienijančiam socialiniam identitetui.

Etninės atributacijos principu pagrįstas geležies amžiaus etnokultūrinių regionų Lietuvoje išskyrimas ilgokai lėmė specifines temas ir apgyvendinimo srityje: arba gvildenančias diachroninę archeologinių kultūrinių masyvų raidą, arba diskutuojančias tų masyvų ribas. Retokai svarstomas ryšys tarp gamtinės aplinkos ir apgyvendinimo (Genys, 1989; Bagdanavičiūtė ir kt. 2004), galėjęs įtakoti nevienodą bendruomenių pasiskirstymą ir kraštovaizdžio variantiškumo nulemtą skirtingą gyvenseną. XX a. pabaigoje išplėtoti teritorinių-administracinių struktūrų (Zabiela, 1992; Zabiela, Baranauskas, 1996) ir jų hierarchijos tyrimai (Bertašius, 2002; Simniškytė, 2005; Tučas, 2005) formuoja, nors ir miglotą, supratimą apie aukštesniojo lygmens administracinių vienetų erdvines aprėptis. Tuo tarpu žemiausio lygmens – bendruomenės teritorijų kol kas nėra bandyta įvertinti, tik visai neseniai pradėti tikslingi mikroregionų tyrimai (Simniškytė, Selskienė 2012; Vengalis 2012).

Užsiangažavus ties etniškai jautriais klausimais, nuošalėje liko ir kitos svarbios, su socialine organizacija ir ideologija betarpiškai susijusios temos. Socialinis aspektas geležies amžiaus bendruomenių tyrimuose Lietuvos archeologijoje irgi iš esmės tebėra tematiniame „užribyje“. Reti šio pobūdžio tyrimai dar apima tik atskiras baltų visuomenes (Švelniūtė, 2005a; 2005b; Kurila, 2007a; 2007b; 2009), o platesnės apimties ar komparatyvinio pobūdžio studijų trūksta. Šiuo metu dar žengiama tik socialinių struktūrų rekonstrukcijos srityje, o plati erdvė priežastinių ryšių, apjungiančių socialinį, teritorinį, ideologinį, simbolinį, istorinio konteksto dėmenis, paieškoms tebelaukia tyrinėtojų dėmesio.

LITERATŪRA

Bagdanavičiūtė, I., Marmaitė, I. Valiūnas. J. 2004. Lietuvos pajūrio apgyvendinimas proistorėje: geologinio substrato įtakos tyrimai naudojant GIS. Lietuvos archeologija, t.26, p. 149-161

Banytė-Rowell, R. 2004, The transition of ideas and Northern Lithuania in the Roman Period. Pētījumi zemgaļu senatnē (= Latvijas Vēstures muzeja raksti Nr. 10). Rīga, p. 11-24.

Banytė-Rowell, R; Bitner-Wróblewska, A. 2005. From Aestii to Esti. Connections between West Lithuanian Group and the area of distribution ofTarand-graves // Culture and Material Culture. Papers from the first theoretical seminar of the Baltic archaeologists (BASE) held at the University of Tartu, Estonia, October 17th-19th, (=Interarchaeologia, 1). Tartu-Riga-Vilnius, p. 105-120.

Bertašius, M. 2002. – Vidurio Lietuva VIII-XII a. Kaunas

Bertašius, M. 2006. From social expression to institutionalized religijon. Transformatio Mundi. The transition from the Late Migration Period to the Early Viking Age in the East Baltic. Kaunas, 65-71.

Genys, J. 1989. Miestų kūrimosi Vakarų Lietuvoje klausimu. Vakarų baltų archeologija ir istorija, p. 128-137

Gosden, Ch.1999. Anthropology & Archaeology. A changing relationship. New York.

Kurila L., 2007a. Geležies amžiaus Rytų Lietuvos gyventojų demografija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai: Istorija. 66: 3–11.

Kurila L., 2007b. Vaiko statusas Rytų Lietuvoje geležies amžiuje. Archaeologia Lituana. 8: 97–116.

Kurila L., 2009. Socialinis statusas ir lytis: Geležies amžiaus Rytų Lietuvos socialinės organizacijos analizė. Lietuvos archeologija, t. 35, p. 153–192.

Simniškytė, A. 2005. Sėlos kraštas VI-VII-XIII/XIV a.: teritorinė struktūra ir hierarchija. Lietuvos archeologija, t.27, p.27-48.

Simniškytė, A. 2009. Memory and Identity: genuine of fake? Once more on the question of the “Selonian” culture. Interarchaeologia, Vol. 3, 2009, p.99-110

Simniškytė, A. 2010. Lietuviai ir sėliai vėlyvojoje priešistorėje: genčių kontaktai Lietuvos istorijos metraštis, 2010, p. 99-110.

Simniškytė, A., Selskienė, A. 2012. Kraštovaizdžio tyrimai Jakšiškio mikroregione. Senovės gyvenviečių paieškos ir fosforo kokybinio testo panaudojimas. Lietuvos archeologija, t. 38, p. 141–174.

Shennan, S.J. 1991. Some current issues in the archaeological identification of past people. Archaeologia Polona, vol.29, 29-37

Švelniūtė R., 2005a. Socialinės organizacijos skirtumai V–VI a. Pagrybio ir Plinkaigalio kapinynus palikusiose bendruomenėse. In: Praeities puslapiai: archeologija, kultūra, visuomenė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla: p. 207–222.

Švelniūtė R., 2005b. Socialinio gyvenimo atspindžiai V–VI a. Plinkaigalio kapinyne. Lietuvos archeologija, t. 27, p. 9–22.

Tučas, 2005. Žemaičių bendruomenių teritorinė organizacija X-XII amžiuje. Geografijos metraštis, 38(1), p.177-188

Vengalis, R. 2012. Geležies amžiaus gyvenvietė Kernavėje: ilgalaikio apgyvendinimo atspindžiai archeologinėje medžiagoje. Lietuvos archeologija, t. 38, p. 175-217.

Zabiela, 1992. Nalšia Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse. Rytų Lietuva. Isotrija, kultūra, kalba, p. 12-24

Zabiela, G., Baranauskas, T. 1996. – Deltuvos žemė. Lietuvos istorijos metraštis, 1995 metai, p. 5-14

LAUKIAMI REZULTATAI

Praeities visuomenės tyrimai – svarbiausias archeologijos mokslo tyrimų objektas. Todėl vienos trumpos trukmės programos rėmuose neįmanoma pasiekti galutinių išvadų. Tačiau tikimasi, jog programos “Geležies amžiaus bendruomenės. Teritoriniai, socialiniai ir ideologiniai ryšiai” vykdymas aktualizuos ilgą laiką lietuviškoje literatūroje privengtą socialinių santykių dėmenį, o sistemingų tyrimų dėka bus:

• adaptuoti užsienio tyrinėtojų darbuose įtvirtinti ir sėkmingai taikomi teoriniai požiūriai ir metodikos;

• panaikinta atskirtis tarp generalizuotų socialinės raidos schemų ir empirinių duomenų iš Lietuvos archeologinių paminklų;

• skirtingais lygmenimis sumodeliuoti geležies amžiaus bendruomenių “standartai” sudarys sąlygas gretinti vienalaikes bendruomenes Lietuvoje ir kituose kraštuose;

• tyrimai turės tarpdisciplininį mokslinį pobūdį, įgalinantį objektyviai palyginti priešistorines bendruomenes ir jų integracijos mastą bei pobūdį su informacija iš rašytinių šaltinių ir etnografijos;

• į mokslinę apyvartą bus įvesti archeologijos šaltiniai, suteikiantys užsibrėžtai problematikai aktualios informacijos.

PROGRAMOS DALYVIAI

Programos vadovė: dr. Andra Simniškytė

Dalyviai: dr. Rasa Banytė-Rowell, dr. Laurynas Kurila, dr. Rokas Vengalis

.

PROGRAMOS INDIVIDUALIŲ TEMŲ PRJEKTAI

Kultūrinio identiteto erdvės romėniškajame laikotarpyje (R.Banytė-Rowell)

Apibrėžimas „Kultūrinio identiteto erdvės“ atspindi tiek tiesioginę erdvių kaip geografinės sąvokos prasmę, tiek perkeltinę reikšmę – pavienių individų ir didesnių ar mažesnių bendruomenių identitetų įvairialypiškumą, jų dėmenis ir sanklodas. Geografine prasme tyrinėjimų objektas būtų archeologinės kultūros bruožų kaip identiteto apraiškų tyrinėjimas įvairių dydžių teritorijose: nuo vienos vietovės bendruomenės, kelias bendruomenes jungiančių „centrinių vietų“ įtakos arealo iki vadinamųjų archeologinių kultūrų lygmens, kuris tam tikru mastu gali atspindėti etninį darinį arba, plačiau, kelias baltiškas gentis, o dar plačiau – kaimynines ar tarpusavyje komunikuojančias skirtingos etninės kilmės „kultūras“, kurias jungia tam tikros bendros gyvenimo vadinamajame Europos Barbaricume konjunktūros. Perkeltine prasme identiteto erdvės atsiveria tiek tiriant vieno asmens tapatybių sudėtingą rinkinį, tiek įvairių dydžių bendruomenių tapatybes. Nei pavienis žmogus, nei socialiniai dariniai neturi vienareikšmiško identiteto. Archeologinėje medžiagoje atsispindi tik įvairių identitetų duženos. Jas tyrinėjant bus siekiama kiek įmanoma labiau atkurti priešistorės žmonių tapatybių įvairiapusiškumą, o ne žūtbūt dirbtinai atkurti iš fragmentų jų visumą, remiantis iš anksto suformuotomis sąvokomis, tokiomis kaip „archeologinė kultūra=etninis darinys (gentis)“. Žinoma, atmesti etniškumo kaip vieno iš bendruomenių identiteto apraiškų taip pat neketinama, tačiau bus siekiama tirti, kiek etninė tapatybė yra „genetinė savybė“, o kiek ji formuojasi bendruomenių technologinės, socialinės, ideologinės raidos eigoje, o taip pat santykių su kaimynais įtakoje. Tyrinėjimų „Kultūrinio identiteto erdvės romėniškuoju laikotarpiu“ tikslas atskleisti baltiškųjų kultūrų identiteto dėmenis romėniškuoju laikotarpiu, jų sudėtinius derinius, kurie formavo vietovių, regionų, „vakarinių“ ir „centrinių“ baltų teritorijų paliktos archeologinės kultūros savitumą bei ryšius ir panašumą, neužmirštant ir platesnio Europos Barbaricumo konteksto.

Romėniškojo laikotarpio archeologinės medžiagos tyrinėjimuose, atliekant tipologinę ir chronologinę radinių analizę, būtina ją pasitelkti platesniems apibendrinamojo pobūdžio darbams, kuriuose būtų sprendžiami šie uždaviniai:

• Aptariamo laikotarpio bendruomenių struktūra ir visuomenės grupių tapatybės skirtumai : elito išskirtinumo klausimas, atskirų regionų ir kraštų elito ryšiai, „eilinio“ bendruomenės nario vaidmenys socialinėje struktūroje.

• Baltų bendruomenių ir jų junginių, vadinamųjų archeologinių kultūrų, tarpusavio ryšiai, saviti ir bendri palikto materialinio paveldo bruožai kaip individų ir sociumų identiteto ženklai.

• Žmonių komunikacijos būdų (prekybiniai ryšių, idėjų mainų, migracijų, mobilumo, technologijų perdavimo) įtakos asmenų ir bendruomenių tapatybės raidai.

• Gyvenvietes ir laidojimo paminklus palikusių tam tikrų regionų bendruomenių gyvensenos modeliai kaip viena iš socialinio-ekonominio identiteto apraiškų.

• Ideologija ir religija – kaip tapatybes jungiantis ir skiriantis veiksnys. Ideologijos apraiškų rekonstrukcijos bandymai.

R. Banytė-Rowell dirbdama šiomis kryptimis sieks plačiau paskelbti savo tyrinėjimų medžiagą Baitų kapinyne (Lietuvos pajūrio kapinynų sritis) bei tyrinės kitą mažiau skelbtą „vakarinių“ ir „centrinių“ baltų romėniškojo laikotarpio medžiagą.

Kaip išeitinis teorinis tyrimų pagrindas paminėtini šie veikalai:

Díaz-Andreu M., Lucy S., Babić S., Edwards D.N. The Archaeology of Identity. Approaches to gender, age, status, ethnicity and religion. London and New York: Routledge, 2005.

Fowler Ch. The archaeology of Personhood. An anthropological approach. London and New York: Routledge, 2004.

Jones S. The Archaeology of Ethnicity. Constructing identities in the past and present. London and New York: Routledge, 1997.

Gillet A., ed. On Barbarian Identity. Critical Approaches to Ethnicity in the Early Middle Ages. Brepols, 2002.

Žmogus ir bendruomenė geležies amžiaus Rytų Lietuvoje. Ideologija ir socialiniai ryšiai (L.Kurila)

Individuali užduotis orientuota į geležies amžiaus Rytų Lietuvos bendruomenes, archeologiniu požiūriu reprezentuojamas vadinamosios Rytų Lietuvos pilkapių kultūros. Numatomi atlikti tyrimai apims socialinių ryšių ir ideologijos klausimus, žvelgiant į juos per teritorinių kontaktų  prizmę. Bendruomenė suprantama kaip atskirų jos segmentų (t.y. individų) visuma, betarpiškai kontaktuojanti su kitomis analogiškomis socialinėmis struktūromis ir kartu su jomis sudaranti sudėtingą socialinių ir teritorinių ryšių tinklą. Atskiro dėmesio nusipelno šias socialines struktūras ir procesus įtakojanti ir savotiškai formuojanti ideologija ir, bendrąja prasme, kultūra.

Rytų Lietuva suprantama ne kaip izoliuotas regionas, o kaip atviras socialinis-teritorinis darinys, savotiška socialinių kontaktų piramidės (žmogus – šeima – bendruomenė – gentis – genčių sąjunga – Baltijos regionas – bendraeuropinis kontekstas) pakopa. Todėl tyrimuose didelis dėmesys bus skiriamas ne tik vertikaliajai visuomenės struktūrai (socialinei organizacijai), bet ir horizontaliajai (teritoriniams ryšiams), šiuos dėmenis laikant abipusiai susijusiais.

Nors pilkapiai yra išsamiausiai tyrinėta ir geriausiai pažįstama regiono archeologinių paminklų kategorija, programos vykdymo metu bus siekiama maksimaliai išnaudoti ir kitų paminklų tyrinėjimų duomenis, esant galimybei, į tyrimus integruoti tiksliųjų ir gamtos mokslų metodus. Atskirą dėmesį numatoma skirti skirtingų kategorijų archeologinių paminklų medžiagos koreliacijai ir jų kompleksų (pvz. piliakalnio, gyvenvietės ir pilkapyno) atspindimoms teritorinėms struktūroms.

Brown, J. A. (ed.), Approaches to the Social Dimensions of Mortuary Practices. Memoirs of the Society for American Archaeology. 1971, Vol. 25 (American Antiquity, Vol. 36, No. 3, Pt. 2).

Wason, P. K., The Archaeology of Rank. Cambridge: Cambridge University Press, 1994.

Beck, L. A. (ed.), Regional Approaches to Mortuary Analysis. New York, London: Plenum Press, 1995.

Moore, J., Scott, E. (eds.), Invisible People and Processes: Writing Gender and Childhood into European Archaeology. London, New York: Leicester University Press, 1997.

Geležies amžiaus gyvenvietės kaip bendruomenių tyrimų šaltinis: vidinė struktūra ir teritorijos apgyvendinimo sistema (R. Vengalis)

Kaip minima pagrindiniame programos tekste, nors Lietuvos geležies amžiaus materialinė kultūra yra gana plačiai nagrinėjama, tačiau pačios bendruomenės iki šiol lieka visiškai nepažįstamos. Kaip vieną pagrindinių to priežasčių be jokios abejonės galima įvardinti šio laikotarpio gyvenviečių tyrimų trūkumą. Daugelio šalių archeologijos moksle tradiciškai būtent gyvenvietės yra laikomos pagrindiniu šaltiniu, teikiančiu informaciją analizuojant bendruomenių tarpusavio santykius, jų ūkio sistemą, ekonominius, socialinius, politinius ryšius ir net ideologiją. Informacija apie šiuos aspektus slypi tiek individualios gyvenvietės erdvės struktūroje, tiek ir gyvenviečių tinklo, krašto apgyvendinimo sistemoje.

Gyvenviečių tyrimų stoka pasireiškia ne tiek medžiagos trūkumu (kasinėjimų vykdyta, o pastaruoju metu gana nemažai), tačiau labiau tos medžiagos analizės trūkumu. To pasėkoje, dar ir šiandien beveik nieko negalima pasakyti apie geležies amžiaus gyvenviečių pastatus, vidinę struktūrą, aplinką, gyvenviečių tankumą ir t.t. Neaiški net gyvenviečių chronologija – dėl jų medžiagos (keramikos) nepažinimo, daugelis tirtų gyvenviečių datuojamos tūkstančio ar net daugiau metų tikslumu, nesugebama išskirti atskirų jų apgyvendinimo etapų, kas automatiškai užkerta kelią tolimesniems tyrimams.

Pastaruoju metu jau ima atsirasti pavienių darbų, analizuojančių gyvenvietes ir apgyvendinimo sistemą, tačiau dėl minėtų priežasčių, jų rezultatai yra arba labai abstraktūs, arba mažai argumentuoti. Norint, kad padėtis pasikeistų, analizuojant gyvenvietes, šiame etape reikėtų orientuotis į tam tikras kertines problemas, kurių sprendimas galėtų tapti pagrindu tolimesniems tyrimams – bendruomenių socialinių, ekonominių ar ideologinių santykių analizei.

Atsižvelgiant į tai, vykdant šią programą, bus orientuojamasi į:

• Chronologijos tikslinimas: keramikos analizė – tipologija ir datavimas;

• Individualios gyvenvietės struktūros analizė: archyvinės medžiagos iš anksčiau vykdytų didelės apimties tyrimų analizė, geofizikiniai tyrimai, archeologiniai žvalgomieji tyrimai;

• Gyvenvietės aplinka – kraštovaizdis: tarpdisciplininiai tyrimai, geofizikiniai tyrimai;

• Teritorinė apgyvendinimo struktūra: archeologinio žemėlapio reprezentatyvumo klausimas, mikroregionų žvalgymai naudojant įvairius metodus (paviršiaus žvalgymai, šurfai, gręžiniai, geofizikiniai metodai).

Bintliff, J. 1999, Settlement and Territory. Companion Encyclopedia of Archaeology, vol. 1, p. 505-546.

David, B., Thomas, J. (eds.). 2008, Handbook of Landscape Archaeology.

Fabech, C., Ringtved, J. (eds.). 1999, Settlement and Landscape.

Hamerow, H. 2002, Early Medieval Settlements.

Geležies amžiaus bendruomenės ir jų socialinė-ekonominė erdvė (A. Simniškytė)

Tradiciniu požiūriu erdvinis elementas archeologijoje suvokiamas kaip tam tikro objekto padėtis (lokacija). Požiūris pasaulyje pradėjo kisti XX a. viduryje, kuomet pastebėta, jog egzistuoja abipusis ryšys tarp socialinių bei ekonominių struktūrų ir erdvinio jų išsidėstymo, o XX a. paskutiniais dešimtmečiais pradėta ieškoti erdvinių ryšių ne tik su gamtine aplinke ar ekonomine specializacija, bet ir su žmonių ar bendruomenių identitetais.

Programos rėmuose individualios užduoties tikslas – vykdant materialinės kultūros erdvinės tvarkos tyrinėjimus analizuoti socialinius, ekonominius, ideologinius santykius ir jų kuriamų struktūrų ypatybes.

Įgyvendinant šį siekinį bus aktualizuojama erdvės samprata ir jos adaptacijos galimybės archeologijoje. Erdvės tematika itin aktuali priešistorinių bendruomenių tyrinėjimuose, kadangi skatina atsisakyti archeologijoje įsitvirtinusio paminklosauginio požiūrio, inventorizuojančio paminklus ar archeologines vietas ir prilyginančio kiekvieną jų atskirai bendruomenei, kaip monolitiniam statiškam vienetui. Bendruomenės tiek geografiniu požiūriu, tiek veiklos spektro prasme, tiek ir savo sudėtimi buvo mobilūs dariniai, todėl archeologiškai sunkiai apčiuopiamos. Tačiau egzistavo ir tam tikri jų labilumą ribojantys veiksniai, pvz., teritoriškumas, tradicijos ir ritualai, kurių reikšmė archeologijoje nėra tinkamai įvertinta. Erdvės motyvas įpareigoja neapsiriboti vien laidojimo paminklais ir jų medžiaga, bet į tyrimus įtraukti ir kitus paminklų tipus (gyvenvietes, piliakalnius, agrotechninį, infrastruktūrinį paveldą). Integratyvią prieigą skatina logika, kad visi objektai lokalioje teritorijoje buvo susiję glaudžiais ryšiais ir sudarė archeologijos objektų grupes, kurie reprezentuoja įvairialypį žmogaus ir bendruomenės veiklos spektrą. Teritorinis aspektas taip pat įpareigoja svarstyti ir konkrečius dydžius, t.y. kokios galėjo būti bendruomenės veiklos zonų aprėptys ar kelių integruotų bendruomenių teritorija. Egzistuoja tiek universalūs, tiek ir kultūriškai nulemti žmonių elgesio erdvėje faktoriai. Todėl empirinės medžiagos nagrinėjimas kiekvieną kartą reikalauja tų požymių įvertinimo Kiekviename regione tikėtini labai individualūs variantai, kuriuos lemiančios priežastys – gamtinė-geografinė aplinka, ūkinė sąranga, socialiniai ryšiai, demografija ar ideologija taip pat nėra adekvačiai tyrinėti..

Aschmore, W. 2002. "Decisions and Dispositions": Socializing Spatial Archaeology American Anthropologist, Vol.104/4, p. 1172–1183

Bintliff, J. 1999 Settlement and Territory. Companion encyclopedia of archaeology, 1 vol. Ch.13.

Kuna, M. 1991. The structuring of prehistoric landscape. Antiquity, 65, 332-347;

Neustupný, 1991. Community areas of prehistoric farmers in Bohemia. Antiquity, 65, 326-331;

Robertson C. et al, 2006. Space and Spatial Analysis in Archaeology.

ATSISKAITYMO UŽ PROGRAMĄ BŪDAI IR FORMOS

• Mokslinių tyrimų rezultatai bus apibendrinti moksliniuose straipsniuose, paskelbtuose mokslo periodiniuose ir kituose recenzuojamuose leidiniuose.

• Bus skaitomi pranešimai įvairiose mokslinėse konferencijose.

• Programos dalyviai vykdys taikomojo pobūdžio veiklą: skelbs mokslo populiarinimo straipsnius bei skaitys viešas paskaitas.

• Programos rėmuose tikimasi surengti mokslinę konferenciją, o joje padarytų pranešimų pagrindu sudaryti ir paskelbti straipsnių rinkinį.

PROGRAMOS FINANSAVIMO ŠALTINIAI

Pagrindinis finansavimo šaltinis – Instituto biudžetinės lėšos. Pagal galimybes bus teikiamos paraiškos Lietuvos mokslo tarybai, siekiant dalies užduočių finansavimo per projektų konkursą.